Kalendorius su savaičių numeriais
Kalendorius yra pakankamai didelių laiko intervalų skaičiavimo sistema, pagrįsta dangaus kūnų judėjimo periodiškumu. Saulės kalendoriai pagrįsti Saulės judėjimu, Mėnulio kalendoriai – Mėnulio judėjimu, Mėnulio kalendoriai – Mėnulio ir Saulės judėjimu tuo pačiu metu.
Vienas iš svarbių bet kurio kalendoriaus vienetų yra savaitė. Savaitė yra septynių dienų laikotarpis. Efektyviai savo darbinę veiklą planuojančiam žmogui savaitė, kaip laiko vienetas, turi didelę reikšmę.
Kalendoriaus istorija
Pats terminas kalendorius atėjo pas mus iš Senovės Romos ir išverstas iš lotynų kalbos calendarium – skolinių knygos. Istorija byloja, kad romėnams buvo įprasta grąžinti skolas ir mokėti už jas palūkanas pirmomis mėnesio dienomis, vadinamųjų kalendorių dienomis.
Tačiau pirmieji kalendorių analogai pasirodė dar gerokai prieš Romos imperijos įkūrimą.
Netoli Nabta Playa miesto, esančio maždaug 800 kilometrų nuo Kairo, buvo aptiktas bene pirmasis metinis kalendorinis ratas žmonijos istorijoje. Jį sukūrė pusiau klajokliškos ganytojų gentys, tais laikais gyvenusios šiuolaikinio Egipto teritorijoje. Šio apskritimo, kurio pradžios taškas buvo žvaigždės Sirijaus pasirodymas danguje, pagalba genties gyventojai stebėjo lietaus sezono pradžią. Gausūs krituliai karštą dykumą pavertė tikra oaze su pievomis, puikiai tinkančiomis ganytis.
Maždaug tuo pačiu istorijos laikotarpiu tarp genčių, gyvenusių dabartinės Vokietijos žemėse, atsirado kalendoriaus analogas. Istorijoje jis buvo išsaugotas kaip Gošeko ratas, kurio pradžios taškas buvo žiemos saulėgrįžos diena.
Toliau pateiktos nuorodos į laiko skaičiavimo mechanizmus yra susijusios su Senovės Egiptu. Čia kalendoriniai metai buvo laiko tarpas tarp dviejų gretimų Sirijaus žvaigždės spiralinio pakilimo. Egiptiečiams reikėjo kalendoriaus, kad nustatytų Nilo upės potvynių momentus, kartojančius metai iš metų. Gamtos reiškinys gali sunaikinti visus Senovės Egipto gyventojų pasėlius. Tačiau iš anksto žinodami, kada tai įvyks, ūkininkai iš anksto nuėmė derlių ir ruošėsi įdirbti dirvą, kuri pasibaigus potvyniams tapo derlingesnė ir lankstesnė įdirbti.
Pažymėtina, kad senovės kalendoriai neturėjo aiškios struktūros, o skirtingose kultūrose turėjo originalią struktūrą. Taigi, pavyzdžiui, keltai padalino savaitę į 9 dienas, egiptiečiai sudarė 10, o senovės germanai gyveno ilgas savaites, kurias sudarė net 14 dienų.
Savaitės, susidedančios iš 7 dienų, pirmą kartą pasirodė Senovės Rytuose. Kiekvienai savaitės dienai buvo suteiktas dangaus kūno pavadinimas: pirmadienis – Mėnulis, antradienis – Marsas, trečiadienis – Merkurijus, ketvirtadienis – Jupiteris, penktadienis – Venera, šeštadienis – Saturnas, sekmadienis – Saulė.
Septynių dienų savaitė taip pat atitinka Biblijos šventraščius, pagal kuriuos Dievas ištisas šešias dienas kūrė pasaulį, o septintą dieną galiausiai nusprendė pailsėti.
Paskutinę septynių dienų savaitės koncepciją nustatė romėnai. Viskas prasidėjo nuo to, kad astronomas Sosigenesas iš Aleksandrijos Cezario nurodymu sukūrė vadinamąjį Julijaus kalendorių, kuris turėjo 12 mėnesių ir 365 dienas. Be to, romėnai platino šį kalendorių visoje imperijoje – nuo karšto Egipto iki nesibaigiančių Vokietijos miškų.
Julijaus kalendorius galiojo iki XV a., po to popiežius Grigalius XIII jį pakeitė Grigaliaus kalendoriumi. Jis praktiškai nesiskyrė nuo savo pirmtako, bet buvo tikslesnis ir arčiau teisingo sezonų kaitos laiko. Šiandien dauguma pasaulio šalių naudoja Grigaliaus kalendorių.
Kalendorių ir jų analogų įvedimo tarp senovės tautų poreikis ir laipsniškas visų civilizacijų judėjimas vieno organizuoto kalendoriaus link liudija ypatingą žmonių santykį su laiku. Kalendorius yra ne tik puikus įrankis tvarkant, bet ir nepakeičiamas įrankis fiksuojant svarbias istorijos datas ir įvykius, leidžiantis perduoti patikimą informaciją ateities kartoms.
